Prieš 2 savaites…
Turėjau iš čia pabėgti. Reikėjo tai
padaryti anksčiau. Bet bijojau ...
tikriausiai to, kad nesugebėsiu to padaryti viena pati. Bet dabar aišku
kaip dieną, kad atsidūrus tokioje situacijoje kaip mano, nebėra ir laiko kviestis
pagalbos.
Todėl, tik išvydusi kraujo klaną
ant savo ąžuolinio svetainės parketo, suvokiau, kad per ilgai visą tai tempiau
ir štai... priėjau visišką liepto galą. Negyvos akys vis dar žvelgė į mane paklaikusiu iš baimės
žvilgsniu, o kūnas, seniai be gyvybės ženklų, tysojo kambario viduryje lyg
primindamas, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo to, kas ir taip akivaizdu –
mirtis ateina visada, tik kaikuriems ji ateina greičiau nei yra nulemta.
Lakstydama iš vieno kambario į
kitą, stengiausi nieko neliesti. Šviesa degė tik koridoriuje, kuriame nėra
langų.
Greitai užskuodžiau į antrame
aukšte esantį miegamajį pasiimti visų savo dokumentų, kai akį patraukė praviras
lagaminas, kurį ruošiau mudviejų su Džošu kelionei į Karibus. Buvau bebaigianti
krauti savo drabužius, Džošo - dar tebegulėjo sulankstyti ant lovos. Ištraukusi
iš spintos kuprinę, sugrūdau vidun kelias saujas drabužių iš lagamino. Iš Džošo
piniginės paėmiau kelis likusius banknotus, visi jo pingai buvo kortelėje.
Nenorėjau rizikuoti būti surasta, todėl kortelę palikau piniginėje.
Įsispraudžiau į džinsus, apsivilkau pilką apsmukusį džemperį ir su kuprine
nusileidau į virtuvę, galinių durų link.
Sugriebusi rankeną, sudvejojau. O
kas, jeigu jie manęs laukia čia pat už šių durų? Ar gali mirtis būti taip arti? Tačiau jeigu tikrai būčiau
jiems reikalinga, jie būtų laukę manęs viduje, nepaisydami negyvo Džošo kūno,
gulinčio mūsų namų svetainėje. Tad tyliai uždariau paskui save savo šeimyniškos
idilės duris ir tiesiai per kaimynų kiemus patraukiau į naktį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą