***
Žvaigždžių dulkėmis lijo visą
naktį. Namų stogai ir medžiai pasidengė plonu sidabro sluoksniu.
Gatvėje miegojusių kačių kailiai taip pat blizgėjo, kol neišaušo rytas.
Su pirmais saulės spinduliais dulkės ėmė tirpti ir galiausiai apie 8
valandą jau buvo visai išnykusios. Jauna mergina nespėjo nubusti iki aušrai patekant ir pririnkti jų atsargoms. Žvaigždžių dulkėmis buvo gydomos visos egzistuojančios ligos, todėl naktimis retas kuris nepasinaudodavo proga gauti nemokamų, o svarbiausia, veiksmingų vaistų. Kitas lietus numatomas tik po kelių mėnesių, tad merginai prabudus ją tikrai užgrauš kaltė.
Ji prabudo praėjus tik gerai valandai po aštuntos, kuomet storas ir tingus katinas ėmė murkti prie ausies, prašydamas ėsti.
- Eik šalin, Murkly.
Katinas pliaukštelėjo letena merginai per veidą ir ši kaip mat atsimerkė.
- Ar tau protas pasimaišė?! - sušuko ji, staigiai pašokusi nuo pagalvės.
- Pašerk mane, - pareikalavo katinas ir nutaisė piktą miną.
- Paprašyk, kad pašertų kas nors kitas, - tarė mergina ir vėl padėjo galvą ant minkštų patalų.
Katinas žinojo, kad be jos daugiau niekas kitas to nepadarys. Todėl vėl pliaukštelėjo per veidą, šįkart šiek tiek išleisdamas nagus. Ant merginos veido pasirodė nežymus įdrėskimas. Pajutusi skausmą, ji stryktelėjo iš lovos, sugriebė katiną už pakarpos ir išmetė pro duris.
- Ir kad daugiau nesirodytum! - sušuko ir užtrenkė jas alkanam prieš nosį.
Akimirką katinas pagalvojo, kad galbūt pasielgė kiek per drastiškai, tačiau išgirdęs savo gurgiantį pilvą suprato, kad teisingiau ir negalėjo pasielgt.
"Kam reikalingi tokie šeimininkai, kurie neprižiūri savo globotinių", pagalvojo jis. "Susirasiu naują, geresnį."
Tuo tarpu mergina lakstė po kambarį kaip pašėlusi, stengdamasi atrasti paskutinius žvaigždžių dulkių likučius.
***
Iš riterio dienoraščio …
1375 m. birželio 2 diena.
Pasiuntinys atnešė man laišką, atsiųstą iš Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės. Jame rašo, kad Algirdas – Lietuvos kunigaikštis didis –
rengia puotą didžiausią ir kviečia riterius iš visų kraštų į Riterių
kovų turnyrą, skirtą Karaliaus aukso taurei laimėti. Nugalėtojui bus
suteikta šlovė didžiausia ir turtų kalnai. Koks gi riteris atsisakytų
tokios galimybės? Taigi, nusprendžiau, kad pasiūlymo neatsisakysiu ir
turnyre dalyvausiu. Ir lygiai po septynių dienų bei naktų, pasiėmęs
stipriausius šarvus, aršiausius ginklus ir savo ištikimąjį ginklanešį,
išvykau į Lietuvos kraštą turnyro laimėti.
...
Turnyras prasidėjo. Kiek iečių sulaužyta, kiek kalavijais kirsta, kiek riterių jau partrenkta. Kas tik susidūrė su manimi – riteriu Karlu iš Velso – brangiai sumokėjo už savo ryžtą: niekas prieš mane neatsilaikė.
Kai tik heroldas skelbė finalininkų dvejetuką, nė nenustebau, kai išgirdau savo vardą. Taip visą laiką buvo, taip visada ir bus.
Priešininkas atiteko man stiprus. Riteris Melianas iš Paryžiaus buvo tikras velnias. Jo kirasa atrodė, lyg būtų neperduriama, o kalavijas nesulaikomas. Tačiau, pasitaikius progai, man pavyko jam smogti. Ir taip smarkiai, kad net šalmas nuo galvos nukrito. Kova buvo kaip mat sustabdyta. Prie mūsų pribėgo ginklanešiai. Manasis, Govenas - vardas jo, man kažką šnekėjo. Tačiau aš jo nesiklausiau, nes stebėjau savo stiprųjį priešininką. Šis, atsukęs man nugarą, kažką sakė savo ginklanešiui... Ir staiga jis atsigręžė ir puolė netikėtai mane savo milžinišku kovos kirviu. Aš, nieko nelaukdamas, taip pat čiupau saviškį iš jaunų Goveno rankų ir pradėjau švaistytis juo kaip pašėlęs. Kirtau į dešnį šoną, kirtau į kairį šoną, o tada ir į galvą. Po akimirkos jau mačiau Melianą pasliką gulintį ant kietos, nuo įnirtingų riterių kovų įkaitusios žemės. Vos minia pradėjo džiūgauti ir šėlti, supratau, kad laimėjau. Aš – Karlas iš Velso – esu nugalėtojas.
LDK valdovas Algirdas įteikė man didžiausią skrynią, pilną aukso monetų. Garsas apie mano pergalę ir mano šlovę nuskambėjo po visą žemyną. Tris dienas vyko šventinė puota. Jai pasibaigus aš grįžau į savo kraštą, kur buvau sutiktas kaip didvyris. Ir čia šventėm. Aušrų neskaičiavom. Pergalės džiaugsmais dalinomės.
...
Turnyras prasidėjo. Kiek iečių sulaužyta, kiek kalavijais kirsta, kiek riterių jau partrenkta. Kas tik susidūrė su manimi – riteriu Karlu iš Velso – brangiai sumokėjo už savo ryžtą: niekas prieš mane neatsilaikė.
Kai tik heroldas skelbė finalininkų dvejetuką, nė nenustebau, kai išgirdau savo vardą. Taip visą laiką buvo, taip visada ir bus.
Priešininkas atiteko man stiprus. Riteris Melianas iš Paryžiaus buvo tikras velnias. Jo kirasa atrodė, lyg būtų neperduriama, o kalavijas nesulaikomas. Tačiau, pasitaikius progai, man pavyko jam smogti. Ir taip smarkiai, kad net šalmas nuo galvos nukrito. Kova buvo kaip mat sustabdyta. Prie mūsų pribėgo ginklanešiai. Manasis, Govenas - vardas jo, man kažką šnekėjo. Tačiau aš jo nesiklausiau, nes stebėjau savo stiprųjį priešininką. Šis, atsukęs man nugarą, kažką sakė savo ginklanešiui... Ir staiga jis atsigręžė ir puolė netikėtai mane savo milžinišku kovos kirviu. Aš, nieko nelaukdamas, taip pat čiupau saviškį iš jaunų Goveno rankų ir pradėjau švaistytis juo kaip pašėlęs. Kirtau į dešnį šoną, kirtau į kairį šoną, o tada ir į galvą. Po akimirkos jau mačiau Melianą pasliką gulintį ant kietos, nuo įnirtingų riterių kovų įkaitusios žemės. Vos minia pradėjo džiūgauti ir šėlti, supratau, kad laimėjau. Aš – Karlas iš Velso – esu nugalėtojas.
LDK valdovas Algirdas įteikė man didžiausią skrynią, pilną aukso monetų. Garsas apie mano pergalę ir mano šlovę nuskambėjo po visą žemyną. Tris dienas vyko šventinė puota. Jai pasibaigus aš grįžau į savo kraštą, kur buvau sutiktas kaip didvyris. Ir čia šventėm. Aušrų neskaičiavom. Pergalės džiaugsmais dalinomės.
***
Iš damos dienoraščio...
1407 m. Vėlus ruduo.
Šiandien vėl kėliausi anksti. Nes kaip ir kiekvieną sekmadienį
ruošiausi į rytines pamaldas. Prisipažinsiu, kad nesu labai pamaldi.
Tačiau bijau praleisti bent vienas mišias. Nes kitaip vyras lieptų
nukirsti man ranką. Jis labai atsidavęs Dievui ir krikščionybei. Smerkia
pagonybę. Sako, kad tai pati didžiausia žmonijos nuodėmė. Tačiau mano
nuomonė visai kitokia. Nesmerkiu pagonių, nes mano motina pati tokia
buvo. Bet to niekas nežino. Ir sužinoti negali. Kitaip būčiau išvyta iš
dvaro. O gal ir dar blogiau – būčiau išplakta ir palikta likimo valiai
arba tapčiau savo pačios vyro tarnaite.
Taigi, apsirėdžiau savo sekmadienine suknele, o dvi tarnaitės sutvarkė mano plaukus. Ant juosmenį apvijusio diržo prisirišau kapšelį, į kurį įsidėjau roženčių ir giesmyną. Apsimečiau sunkiais kailiniais, atvežtais iš Lenkijos ir su palyda išėjau į dvaro vidinį kiemelį. Vyro vasalas pagelbėjo man užlipant ant žirgo. Šį rytą teko bažnyčion joti be vyro, nes jis turėjo svarbių reikalų kunigaikščio Vytauto pilyje. Po akimirkos jau jojome pro vartus.
...
Net bažnyčioje per šias pamaldas buvo kalbama apie perdėtą Žemaičių nerimą dėl Ordino valdžios. Man buvo skaudu klausytis tokių žodžių, skaudu žinoti ką patiria mūsų tautos žmonės. Tačiau droviai apsidairiusi po suolų eiles, žmonių veiduose neišvydau jokio skausmo. Jokio gailesčio. Jiems nerūpėjo kokią priespaudą patiria Žemaičiai. Galbūt jie net manė, jog to negana, gal jie iš Ordino tikėjosi net daugiau. Negaliu patikėti tokiu šaltakraujiškumu...
Pasibaigus mišioms mane susirado didikienė Marija iš Vilniaus krašto. Ji nesustodama pliurpė kokie teisingi šįryt buvo dvasininko žodžiai. O aš tik linktelėdavau ir sutikdavau su visais jos pasakymais. O kas man kita ir beliko? Juk prieštarauti negalėjau. Ir niekada negalėsiu. Dėl tokių dalykų dama prieštarauti negali.
Taigi, apsirėdžiau savo sekmadienine suknele, o dvi tarnaitės sutvarkė mano plaukus. Ant juosmenį apvijusio diržo prisirišau kapšelį, į kurį įsidėjau roženčių ir giesmyną. Apsimečiau sunkiais kailiniais, atvežtais iš Lenkijos ir su palyda išėjau į dvaro vidinį kiemelį. Vyro vasalas pagelbėjo man užlipant ant žirgo. Šį rytą teko bažnyčion joti be vyro, nes jis turėjo svarbių reikalų kunigaikščio Vytauto pilyje. Po akimirkos jau jojome pro vartus.
...
Net bažnyčioje per šias pamaldas buvo kalbama apie perdėtą Žemaičių nerimą dėl Ordino valdžios. Man buvo skaudu klausytis tokių žodžių, skaudu žinoti ką patiria mūsų tautos žmonės. Tačiau droviai apsidairiusi po suolų eiles, žmonių veiduose neišvydau jokio skausmo. Jokio gailesčio. Jiems nerūpėjo kokią priespaudą patiria Žemaičiai. Galbūt jie net manė, jog to negana, gal jie iš Ordino tikėjosi net daugiau. Negaliu patikėti tokiu šaltakraujiškumu...
Pasibaigus mišioms mane susirado didikienė Marija iš Vilniaus krašto. Ji nesustodama pliurpė kokie teisingi šįryt buvo dvasininko žodžiai. O aš tik linktelėdavau ir sutikdavau su visais jos pasakymais. O kas man kita ir beliko? Juk prieštarauti negalėjau. Ir niekada negalėsiu. Dėl tokių dalykų dama prieštarauti negali.
Martynas Labai Gerai Skaito
AtsakytiPanaikinti